Valgau viską ir lieknėju. Mažai nuodėmingi moliūgų keksiukai.

Ne paslaptis, kad kartais norisi kažko ypatingai skanaus. Ledų (ypač ledų, daug ledų), šokolado, sausainių, torto ar pyrago. Dar bandelių, saldainių, karamelinio kremo. O kai būna tas nelemtas sindromas, norisi tortą užkąsti sausainių ir dar pridėti čipsų. Nemeluosiu ir nesakysiu, kad man tokių norų pavyksta išvengti, kad niekada nekemšu cukruotų skanumynų. Pasitaiko ir emocinio valgymo ir paašarojimo, kad noriu šokolado, bet graužia sąžinė. Aš tik moteris.

Štai užvakar sindromiškai raudojau, kad noriu šokoladuko. Kai man jį pasiūlė, raudojau, kam man kiša tą nelemtą cukrų. Kartais būnu visai nutrūkus. O štai vakar prisikimšau ledų. Užskaičiau, kaip cheat day ir gyvenu toliau.

Vakar neįvyko, bet kartais tokiais momentais įvyksta ypatingi proto nušvitimai. Kyla įdėja pačiai pasigaminti kažką skanaus, saldaus, paguodžiančio. Pati gamindama galiu išvengti krūvos nereikalingų kalorijų, keistų pavadinimų saldiklių, visokių E ir kitokių briedų.Taip pat galiu sukurti skanumyną, kuris turi ir gerųjų savybių, taigi, yra tikrai maistingas.

Įvertinusi šaldytuvo ir spintelių turinį, galiu tarti, kad pas mane jau karaliauja ruduo. Mėtosi visokios sezoninės gėrybės. Taip, kaip vasaros pradžią gali pažinti iš šviežių ridikėlių ir salotų, taip rudenį aš atpažįstu susidūrus akis į akį su moliūgų. Šio gražuolio brizas ir mėtosi šaldytuve. Ir jau turbūt jaučia, kad šįkart bus panaudotas netradiciškai – ne sriubai, ne troškiniui. Iš jo bus iškepti nuostabūs sveikuoliški keksiukai.

Taigi, susipažinkite, moliūgų keksiukai.

400 g. Trinto moliūgo (geriausia sutrinti šiek tiek jį pakepus orkaitėje, arba, mano atveju, gelbėja kokteilinė ar kombainas)

250 g. Viso grūdo kvietinių miltų

2 vidutiniai bananai

50 g. Medaus

50 g. Kefyro

Kiaušinis

30 g. Aliejaus.

Pora šaukštelių cinamono, šaukštelis kepimo miltelių, šaukštelis sodos, papuošimui žiupsnelis moliūgų sėklų

Miltus dideliame dubenyje sumaišiau su cinamonu ir kepimo milteliais. Kitame dubenyje sutryniau bananus, supyliau moliūgo masę, skystą medų, kiaušinį, aliejų. Viską gerai išmaišiau. Sodos šaukštelį nugesinau šlakelyje kefyro ir taip pat suverčiau į dubenį. Beliko sumaišyti miltų mišinį su gauta koše.

Belieka viską sudėti į keksiukų formą. Aš visada naudoju keksiukų popierėlius, nes turiu tik metalinę formą. Noooriu silikoninės. Bet ne esmė. Keksiukai pučiasi, nereikia prikrauti formelių pilnų.

Na, ir ant viršaus pabarsčiau moliūgo sėklų. Ir į orkaitę – 180 laipsnių, apie 30-40 min. arba tol, kol dantų krapštuką iš keksiuko ištrauksite švarų.

Kiek šiame gėryje kalorijų? Vidutiniškai. Bet aš pasiteisinu tuo, kad moliūge yra krūva kalio, magnio, geležies, kalcio, B grupės vitaminų, medus laikomas gamtos vaistu, turi medžiagų gydančių peršalimą, gerinančių virškinimą ir net slopinančių alergiją, cinamonas greitina medžiagų apykaitą, bananuose krūva kalio, na o viso grūdo miltai šiaip geriau už paprastus, jie turi antioksidantų, B grupės vitaminų.

Taigi, sakykime, kad šitie keksiukai, ne maistas, o vaistas. Na, gerai, mažiau pasakų, daugiau skaičių. Susisumuoja nemažai, tiesa ir keksiukų gavau 18, vadinasi vienas turi kiek virš 90 kcal. O tai reiškia kone dvigubai mažiau už surelį. Taigi tikrai nieko blogo sukirsti vieną. Ar keturis.

Skanaus. Namai dabar kvepia medumi!

Do Your Work!

P.S. draugaukime Facebook’e: https://bukturbo.wordpress.com/

Kaip atrodo 35 numesti kilogramai?

Dabar įsivaizduokite pakelį sviesto. Na tą, standartinį, 200 g. O dabar įsivaizduokite 175 tokius pakelius. Būtent tiek aš nuo savęs jau nukračiau. 35 kilogramai – tiek sveria vidutinis 10 metų vaikas. Kas dar? Net neįsivaizduoju, bet tiek kilogramų buvau sunkesnė prieš dvejus metus.

Kai dabar žiūriu į veidrodį, dažnai matau save tokią pat, kokia buvau tada. Skirtumą pajaučiu tik pasižiūrėjus nuotraukas (kurių nėra labai daug, nes niekada nebuvo malonu fotografuotis ir žiūrėti į save), arba pakilojusi senus rūbus (kurių likę labai nebe daug, nes esu šventai įsitikinusi, kad jų man nebeprireiks). Bet šiaip tai smegenys neišneša, kad tiek jau pavyko nusipurtyti.

Laikas ir Jums įrodyti, kad numečiau tuos nelemtus kilogramus. Visgi dar nenusprendžiau, koks mano santykis su šituo dienoraščiu/blog‘u, tad nesinori per daug afišuotis. Tad dalinuosi tokia juokinga nuotrauka.

Šis paltas yra didžiausias likęs mano rūbas. Jis ant manęs kabo, o buvo vos ne mažas. Sumažėjau 12 dydžių. Galbūt nuotrauka gerai ir neatspindi pasikeitimo, bet šį paltą giliai spintoje laikau būtent tam, kad kas kiek laiko, sumažėjus motyvacijai, praradus optimizmą ir pasididžiavimą savimi, galėčiau jį apsirengti ir vėl suprasti, kokį didelį darbą padariau.

Do Your Work!

Anekdotas, kaip aš pirmą kartą ėjau į salę, arba kaip susitvarkyti su pirmakarčiu jauduliu

Nuo liepos aš slidynėju, struggle‘inu (nerandu tinkamo lietuviško žodžio), jaučiuos išsikvėpus sporto tema. Mano ėjimas į sporto salę tapo nereguliarus ir kiek prisiverstinis. Bet va šiandien, šeštadienio rytą, pakėliau savo sėdimąją ir savu noru nunešiau ten, į geležų rojų. Gal įsikvėpiau bepradedanti rašyti blog‘ą. Nežinia.

Anyway, noriu papasakoti anekdotą, kaip pirmą kartą atsidūriau sporto salėje. Tai buvo kone prieš metus. Prieš tai bandžiau sportuoti namuose. Pavykdavo savaitę-dvi. Geriausiu atveju, dvi. Po to atsibosdavo, jaučiausi apribota. Kelis kartus buvau net gi išbėgusi pabėgioti. Pasigavau pompą – nebesinorėjo. Plius buvo labai gėda nerangiai bėgti gatvėmis, atrodė, kad visi ir tespokso, kokia meškutė išlindo iš urvo. Visą laiką mąsčiau, kaip aš čia atrodau, tad svarsčiau, kad tik tamsus paros metas tinka tokiam sportui. Pradėjau daugiau vaikščioti pėsčiomis, šitai pasiteisino, bet buvo maža. Sugalvojau, kad reikia eiti į salę.

Ilgokai audžiau šitą mintį, bet kraupiai bijojau. Na, pakelkit rankas tie, kuriem tai neatrodo baisu. Kreipiuosi į tuos, kurie dar nė karto ten nebuvo. Arba į tuos, kurie turi vieną kitą dešimtį kilogramų pliuso. Arba tuos, kurie labai savim nepasitiki.

Aš buvau įsitikinusis, kad ten ateina tik, mano suvokimu, gražūs žmonės. Žiauriai gėdijausi savo kūno. Gėdijausi dalykų, pradedant nuo papildomų kilogramų iki to, kad pajudėjus mane išmuša raudonis. Na, tiksliau tampu violetinė.

Prieš tai porą kartų lankiau, tiksliau bandžiau lankyti, sporto klubą, bet tai trukdavo maksimum 3 savaites, ėjau tik į moterims skirtus, ir vistiek mano nepasitikėjimas savimi įveikdavo.

Taigi. Bijojau kraupiai. Sapnavau naktimis. Kokį mėnesį su savimi kalbėjausi ir bandžiau įsiteigti, kad nenumirsiu ten tik įžengus. Net liejau ašaras. Skaičiau, šviečiausi. Skaičiau forumus. Skaičiau apie patį klubą, ieškojau atsiliepimų. Vėl verkiau. Zyziau savo antrai pusei. Kone išvedžiau jį iš kantrybės. Labiau susiėmiau su mityba, galvodama, kad reikia kuo daugiau numesti, kol ten įžengsiu. Kad būtų mažiau gėda. Žiūrinėjausi sportines aprangas. Ir vėl verkiau, nes, mano supratimu, viskas buvo skirta ir taip sportiškai atrodžiusioms panoms.

Taip tempėsi laikas. Pamačiau, kad nieko nebus. Perlipau per save ir visiems apsiskelbiau, kad tada ir tada einu į salę. Ir nebebuvo kur trauktis. Mano panikos lygis išaugo. Bet gi aš žodžio žmogus. Panikuodama susiradau, kuo čia tokia proga rengtis, nusprendžiau nelaukti pirmadienio ir išėjau. Visą kelią derėjausi pati su savimi, tikindama, kad dar galiu grįžti namo.

Na ką, ir nenumiriau. Gal administratorė pamatė mano išbąlusį veidą, bet labai maloniai viską išaiškino. Pirmą dieną tiesiog apsižiūrėjau, kaip gi ten viduje, pamyniau dviratį, elipsinį. Antrą kartą nuėjusi pakliuvau pas super‘inę trenerę, kuri visko pamokė, sudarė programą, paskatino. Bijojau dar ilgai, bet niekada nesigailėjau ten nuėjusi.

Ir tiesą, pasakius salėse lankosi ne vien tobuli kūnai. Salėse jie atsiranda. Bet iki to laiko dar ilgai būna netobuli.

Mano patarimai pirmam kartui:

1. Eik su draugu, jei tau taip geriau. Arba eik ten, kur jau sportuoja draugas. Man buvo geriau vienai, nenorėjau pasirodyti tokia liurbe prieš savus. Įtikinau save, kad ten bus vien nepažįstami žmonės, kurie nežino, kas aš tokia, kuriems nesvarbu, kas aš per fruktas, tad jų nuomonė man nesvarbi.
2. Turėk motyvuojančią sporto aprangą. Graži apranga tikrai prideda pasitikėjimo savimi, kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Aš pradėjau su nušiurusiais sportbačiais, nes nebuvau tikra, ar ilgai ištempsiu, nenorėjau investuoti į trumpalaikę užgaidą. Bet greitai nusipirkau tai, su kuo jaučiausi nepalyginamai geriau.
3. Kreipkis į trenerį. Jis ten tam ir yra. Manau, daugumoje klubų pirma treniruotė yra nemokama – išnaudok tai. Nevaidink viską mokančio, gali susižaloti.
4. Apsipratęs nepagailėk eurų ir susidaryk asmeninę programą, pasiimk asmeninę treniruotę. Taip, tai brangoka. Bet investuoji į save. Individuali programa daug malonesnė, įdomesnė, veiksmingesnė, nei bazinės. Individuali treniruotė išmokys, kaip su ta programa elgtis.
5. Pirmus kartus nepersistenk ir nesiplėšyk, nes teks susipažinti su baubu pavadinimu SKAUSMAS.
6. Turėk vandens, rankšluostį ir neik į salę su šliopkėm.
7. Matyk tai, kaip ilgailaikį tikslą, susigalvok savimotyvacinę sistemą (tarkim, kas 8 kartus nueitus į salę, kažką sau pasidovanok).

O daugiau viskas tavo galvoje. Pirmas kartas baisiausias. Padarius pirmą žingsnį, lengniau nubėgti maratoną.  Vėliau ateina rezulatai ir kokia aš kieta, ir stipri, ir kaip keičiuosi, iš šiaip aš faina jausmas, ir viskas tampa paprasčiau. Ai, ir po kurio laiko, salės senbuviai tave pradeda gerbti, matyti tavo rezultatus, ima pamokyti, jei reikia ir sveikintis. O tai malonu. Tu priklausai bendruomenei!

Do Your work!

Išmanus sveikas gyvenimas arba mano TOP programėlės sveikam gyvenimui

Esu neblogas fruktas. Turiu vieną didelę blogybę. Matau gyvenimą arba juodą, arba baltą. Tai labai atsispindi mano motyvacijos kreivėje ir šiaip visame kame. Motyvacija kažką daryti tai šauna į aukštumas, tai krinta į bedugnę.  Taigi, dalykus aš arba darau 200 procentų, arba nedarau iš viso. Arba darau atvirkščiai.

Tiesą pasakius toks gyvenimas sunkus. Gal ne kiek sunkus… Sudėtingas – tai tikrai. Nuolat privalau ieškoti tų užturbinančių dalykų. Būk turbo – kasdieninis tikslas. Tik sunku surasti tą turbo mode.

Lygiai tokia pat nepastovi ir juodai balta esu ir ieškodama to sveiko gyvenimo, mesdama svorį, sportuodama. Arba gyvenu atsidavusi visu , kuo tik įmanoma, arba iš viso viską metu. Arba ryju keksiuką užsikąsdama plyta šokolado, arba valgau super sveikai (tiesa, baigiu atrasti tame ir spalvas – tą aukso vidurį). Arba sportuoju iki negaliu, arba guliu ir… Ir viskas.

O po tokio neaiškaus įvado – prie esmės. Man reikia dalykų, kurie keltų motyvaciją. Mėgstu konkuruoti (tiksliau pirmauti, bet tai nesvarbu), lengvai įsitraukiu į žaidimus. Tad dideliu atradimu man tapo įvairios mobilios programėlės.

Mobilios programėlės, kuriose gali sekti dienos aktyvumą, suvartojamą kalorijų kiekį, savo svorį, kmi ir dar daugybę dalykų, tapo mano turbo mode generatoriumi. Man smagu savo nuveiktą darbą matyti skaitine išraiška, grafiku, matyti istoriją, pasilyginti su draugais, su antra puse. Su šita puse ypač smagu pakonkuruoti.

Tad noriu pasidalinti savo TOP‘u. Jis toks bent jau iki šiol, tikiu, kad su laiku jis pasipildys, pasikeis. Žodžiu, atsinaujins. O aš vėl turėsiu temą įrašui.

Tikiu, kad daugumą apps‘ų yra gerai žinomi, bet jei atrasite kažką naujo – puiku.

1. https://www.endomondo.com/

Kaip gi be jo? Čia turiu didžiausią draugų bazę, tad smagiausia lygintis. Programėlės esmė: fiksuoti įvairią sportinę veiklą, pasakyti, kiek apytiksliai kalorijų sudeginote, matyti, kaip kinta svoris. Ji ypač tinkama dviračių sportui, bėgimui, nes rodo įveikto maršruto žemėlapį, greitį, kalvotumą ir pan. Į programą susivedu ir sporto salėj praleistą laiką. Ir nors tokiu atveju, panašu, kad sudegintas kalorijas rodo taip pat tiksliai, kaip ir pieno riebumą, tačiau smagu aktyvumo istorijoje matyti, ką kiek laiko veikei.

2. My Asics https://my.asics.com/gb/en-gb

Super panašu į Endomondo. Tik skirta bėgimui, kitų sporto šakų čia nereikia. Kodėl šį apps‘ą naudoju šalia Endomondo? Todėl, kad ji turi vieną didelį pliusą. Norint pasiruošti kažkokiam bėgimui (pavyzdžiui, Danske pusmaratoniui), tau reikia programos. Tokios programos internete sklando, atkasti jas galima, tačiau jos mažai individualios. O My Asics leidžia tokį planą susidaryti pagal savo pajėgumą. Tereikia įvesti savo duomenis, tikslą, datą, kada tikslas turi būti įgyvendintas ir dar porą dalykėlių.. ir tadammmm. Programa sudaro planą, kuriame nurodoma, kurią dieną, kokį atstumą, kokiu greičiu reikėtų bėgti, kaip reikėtų ruoštis. Endomondo visas šitas gėris irgi yra, tik ten jis kainuoja, o čia ne.

3. Lifesum https://lifesum.com/

Naujas atradimas. Programėlė šauni, tik reikia netingėti. Suvedus savo valgomą maistą, kiekį, gali matyti, kiek kalorijų suvalgei, kiek pietus sudaro riebalų/baltymų/angliavandenių. Programėlėje galima fiksuoti išgertą vandens kiekį, ji primena, kad jau laikas trūktelti stiklinę H2O. Taip pat primenama, kada reikia pasisverti, brėžia kreivę, kaip keičiasi svoris, apimtys. Programėlėje galima fiksuoti ir fizinį aktyvumą.

4. Accupedo http://www.accupedo.com/

Paprastas žingsniamatis. Vieną kartą įjungus ir jis fiksuoja tavo žingsnius. Nereikia nei junginėti, nei ką. Važiuojant troleibusu neskaičiuoja. Man vis dar mistika, kokiu būdu, bet jis jaučia, kada einu. Ar žinote, kad per dieną reikia nueiti apie 10 000 žingsnių? Norint mesti svorį, reikia be pertraukos eiti 3000 žingsnių. Ir daryti tai greitai. Daug naudos iš accupedo nėra, bet sutikite, juk įdomu.

5. Instagram https://instagram.com/

Keistas pasirinkimas, ar ne? Pasigilinus, tai visai jis nekeistas. Seku daugybę fitneso puslapių, tad mano istagram‘o srautas yra net labai motyvuojantis. Turiu savo instagram numylėtinius, paprastai, tai tokie pat mirtingieji, kaip aš. Atsikratę nemažai svorio, nuolat paslystantys, tačiau visko nemetantys. Patikėkit, tokie paprasti žmonės motyvuoja. Gal kada pasidalinsiu sąrašu, savo sekamų intagramerių.

Kol kas tiek. Esu išbandžius krūvą kitų programėlių, bet jos išsimėtė telefonuose, neužkliuvo, tad buvo paprastai išgyvendintos. Todėl neverta dalintis.

Jei sunku rasti motyvacijos, kviesk draugą endomondo ir susilažink, kas daugiau nubėgs šį mėnesį. Tik nekviesk visiškai tinginio. Gamification veža.

Do Your Work!